Vaidos ir Henriko draugiško gamtai namo statybos

Su Vaida esame pažįstamos iš anksčiau - kartu kadaise nuomavomės ofisą ir jau tada žinojau apie norą pasistatyti molinį namą :) Namas jau stovi, o man buvo labai įdomu išgirsti jo statybų istoriją ne tik dėl asmeninio smalsumo, bet ir kad pasidalinčiau tuo su platesne auditorija. Kodėl? Nes namas yra tikrai neeilinis, o Vaida taip pat ypatinga asmenybė, tad net neabejojau, jog tai bus ne tik tiesiog namo statybos, bet ir daug santykių, meilės, jausmo ir nuojautos!

Kodėl nusprendėte patys statytis namą?

Svajojome apie šiaudinį namą, o tokia statyba Lietuvoje dar alternatyvi, vienetai galinčių tokį pastatyti. Ir šiaudinio namo statyba visgi labiau yra apie gyvenimo būdą, jausmą statant, todėl mums buvo svarbu prie savo būsimos erdvės kuo daugiau prisiliesti savo rankomis. Ketinimas buvo labiau susikurti jaukius namus nei pasistatyti namą. Namą galima ir nusipirkti gatavą. Be to, Henrikas labai imlus ir gabus, prie ko prisiliečia, viskas greitai pavyksta ir jis turėjo nemažai patirties statybose, remonte.

Kodėl namas? Kodėl ne butas ar kotedžas?

Iš buvusių santuokų iš viso sudėjus turime penkis vaikučius – keturis berniukus ir vieną paauglę mergaitę. Jie visi iki tol yra augę labai laisvoje aplinkoje, daug laiko praleisdami lauke, gryname ore, gamtoje. Neįsivaizduojame, kaip juos tokius kūrybingus reiktų auginti mieste :) O ir mes patys troškome laisvės nuo kaimynų, galimybės čia ir dabar basomis išeiti į kiemą, mišką, pievą, išsimaudyti savo prūdelyje, susilieti su gamta, ją pažinti ir per ją pažinti save.

Kiek kv.m namas, kiek arų sklypas? Kokie reikalavimai buvo sklypui?

Dairėmės atokios žemės šalia miško aplink vaikų mokyklą ir draugas, būsimas kaimynas, pasiūlė šį sklypą apžiūrėti, iškart jį įsigijome. Sklypas labai didelis, plotas lygus 1 valakui (toks senovinis lietuvių ploto mato vienetas), tik praktiškai pusė jo sudaro žemapelkė, dar penktadalį miškas. Nors kaina buvo labai patraukli, jis ilgai buvo pardavinėjamas, nes žmonės išsigąsdavo pelkės dėl uodų ar dėl “blogos” energijos ir jo galiausiai nenupirkdavo. Supratome, kad ir mums teks susidraugauti su pelkute, tačiau pasirodė, kad ji ne tik kad nebaisi, bet pilna gyvybės, gervių, garnių ir kitų paukščių nuostabi magiška vieta.

Žiemą, užšąlus ant jos ledui, darome žygius ir jaučiamės lyg vaikščiodami po kitą planetą, keliaujame iki viduryje esančios salos, ten geriame arbatą ir svajojame joje įrengti pelkės apžvalgos bokštelį. Vasaros metu būtų labai įdomu ją perbristi ir sudaryti maršrutą kitiems norintiems ją patyrinėti. Dar prieš įsigijant žemę, vienoje jos pusėje ant kalnelio vienas žmogus laikė bites, vis atvažiuodavo jų prižiūrėti, nieko nesakome jam ir dabar, džiaugiamės karts nuo karto mums paliktu koriu su medumi… Džiūgaujame apdovanoti žemuogėm, čiobreliais, beržynais, vis randame sklype kažką naujo, pamatome kitaip, jaukinamės. Turbūt sklypas visgi pats mus pasirinko ir netgi viršijo mūsų svajones ar lūkesčius.

Kaip pasirinkote namo aukštų skaičių?

Pokyčiai buvusiose šeimose įvyko labai staiga, teko skubiai nuomotis namus ir tai buvo be galo brangu. Tad savo namą nusprendėme statyti labai greitai, susiimti ir tiesiog tai padaryti. Dėl leidimų greičiausiai būtų buvę pasistatyti 80 m2 ūkinį pastatą, tad antro aukšto neplanavome. Pasvarstėme, kokiomis maždaug proporcijomis išeina 80 m2 ir nutarėm, kad tiesiog darome 5m x 16 m ilgą paprastą namuką ir tiek. Pasvajojome, kaip galėtume “apvilkti” šitas proporcijas, Henrikas vaizdą nutapė akvarele. Pridėjau piešinyje dar savų detalių ir viskas - namukas greitai įgavo kūną, toks ir materializavosi. Tą vijoklį jau būtinai šiemet sodinsim :) 

Tačiau, eigoje gavus leidimus, prikabinome antrą aukštą kaip dvi antresoles. Visgi be jų nebūtumę išsivertę – turime keturis augančius berniukus, tad viena antresolė skirta jiems, o kitoje įrengsime biblioteką ir kūrybinę erdvę. Pirminis projektas nuo 80 m2 paaugo iki 130 m2 ir primena gana tipinę lietuvišką dviejų galų pirkią. Viename gale vaikų erdvė, kitame mūsų, o centre – bendra virtuvės erdvė. Dėl įmantraus stogo namas išoriškai atrodo daug didesnis nei iš tiesų yra viduje, centre paliktos aukštos lubos taip pat sukuria tokį įspūdį. Kitos erdvės visgi labai kompaktiškos.

Norėjome nuolat gyventi atostogų šiltą vasarą nuotaikoj, truputį pas močiutę kaime, truputį Italijoj, kartais truputį Indijoj... Kur plaikstosi baltos plonos užuolaidėlės, basomis bėgi į lauką, sode nuo medžio nusiskini sultingą vaisių ar vynuoges...kvepia smilkalais ir ką tik iškepta duona... Pavyko tikrai arti to, aišku dar laukia įsirengimas, sodo sodinimas ir kiti jaudinantys gyvenimo malonumai. 

Kaip pasirinkote medžiagas namo statybai? Jos išties nestandartinės.

Kaip jau minėjau, namą ketinome statyti šiaudinį, tačiau viską planavome žiemą, o tų pačių metų rudenį jau būtų reikėję krauti kitkas į karkasą. Pasirodo, šieno kitkas reikia užsisakyti prieš metus, kad ūkininkas tam skirtą kiekį paruoštų. Taigi, nepavyko gauti reikiamo naujų kiekio ar bent nepastovėjusių, nepapelijusių kitkų, todėl nuėjome kitu priimtinu keliu.

Pasirinkome karkasą šildyti “Steico” medžio plaušu ir jo plokštėmis – tai kone 100% natūrali medžiaga be kenksmingų cheminių priedų, pasižyminti puikiomis izoliacinėmis savybėmis. Vidines pertvaras pastatėme iš čekų “Ecopanely” šiaudinių skydų. Jei darysite, turėkite omenyje, kad jie beprotiškai sunkūs. Kai juos atvežė, sužinojome, kad vienam skydui pakelti prireikia 4 vyrų :) Vidines sienas moliavome – 2 sluoksniai rudo molio ir trečias dekoratyvinis – baltasis molis. Tokiu būdu šildydami namą išvengėme priešvėjinės plastikinės plevelės, molis nuostabiai akumuliuoja šilumą. Kai jos perdaug, ją sugeria, vasarą namuose gaivu, o žiemą šilumą maloniai palaiko.

Visur, kur buvo tekę gyventi anksčiau, jausdavausi it troškiame narvelyje, šiame name atsipalaidavau, jaučiuosi kitaip, gyva. Tarp sienų ir lauko tarsi nėra atskirties, kūnas jaučia vientisumą su išore, su tuo, kas už sienų, krūtinė pilnai kvėpuoja grynu oru, jausmas neapsakomas. Mūsų stogas – skiedrinis (drebulinis), tokia jo apdaila leidžia kurti aptakias formas, yra natūrali, patvari ir be galo graži. Stogas atrodo kaip numegztas.

Kiek laiko užtruko "dėžutės" statyba?

Pamatus pradėjome 2019 m. kovą. Rugsėjį jau šildėme karkasą, žiemos pradžioje dengėm stogą, moliavome. Ir padarėme poros mėnesių pertrauką, nes buvome išvargę, tuo pat metu reikėjo ir porą kartų kraustytis, ir dirbti, ir dar penki vaikučiai. 2020 m. pavasarį vėl ėmėmės moliavimo, klojom perdangą ir 2020 m. liepos 1 d.  persikraustėme. Neturėjome dar tualeto, vandens, dar tik klojome plytelėmis grindis. Tad septyniese įsikraustėme į mūsų būsimo miegamojo kambarį, iš būsimos vonios pasidarėme laikiną virtuvėlę, o duris į likusį namą uždengėm plėvele, kad neitų dulkės, kol kitur dar vyksta statybos. Prausėmės prūdelyje, vaikščiojom į lauko tualetą ir miegojome tai ant žemės, tai lauke. Tai buvo pats nuostabiausias laikas :) Sakome, kad pasistatėme namą per metus-pusantrų.

Ar darbavotės po darbų ir savaitgaliais, ar ėmėte specialiai tam atostogas?

Atostogų tam Henrikas ėmė vieną kartą, o šiaip Henriko darbo grafikas leisdavo kartais ir lanksčiau pasirinkti statybų laiką. Visgi daugiausiai dirbome paryčiais, vakarais ir savaitgaliais.

Ką atlikote patys, o kokius darbus samdėte?

Kai mūsų klausia ar patys pasistatėme namą, sakome, kad patys – Henrikas, draugas Nerijus Dūdėnas ir aš, Vaida. Taip pat, atrasta dovana - labai darbštus vaikinukas, pagalbininkas Ernestas. Iš esmės, viską organizavo Henrikas ir statė kartu su didžiule Nerijaus pagalba. Samdėme tik ten, kur neturėjome technikos arba dėl itin didelio skubėjimo. Prie pirminių techninių brėžinukų su patarimais prisidėjo architektė Vygintė Imbrasaitė.

Pamatus klojome nuo - iki patys. Samdėme tik grąžtą poliams. Karkasą surentėm patys, Nerijus pagamino nuostabias arkas, patys apkalėm Steico plokštėm. Užpildą į plokštes pripylė atvažiavusi speciali mašina su siurbliu. Subraižiau apšvietimo ir jungtukų planą, Henrikas suprojektavo ir išvedžiojo elektrą. Šildomas grindis, santenchninius mazgus sumontavo meistrų komanda. Pačią šildymo sistemą oras - vanduo suprogramavo santechnikas. Išpiešiau langus, juos pagamino ir įstatė UAB “Varkojis”, labai patenkinti. Stogą iki skiedrų, jo iškilumus – patys, tačiau skiedromis jį apkalė brigadėlė iš Lenkijos, labai patenkinti. Pirmas sluoksnis molio – kartu su šiaudinių namų statytoju Almantu Rožėnu, antras ir trečias – jau patys su talkelėm.

Užsigeidžiau molinių grindų plytelių, tad teko pačiai jas susiorganizuoti ir susikurti, ieškoti kuo impregnuoti, kuo užpildyti tarpus… Užsienyje pagamintos buvo visgi per brangios, dovana buvo rasti menininką Gintarą Kniežą (“LDK plytinė” savininkas). Jis ir pagamino mūsų plyteles, esame be galo patenkinti jo energija ir atsidavimu. Nelygias, nestadartines plyteles apsiėmė iškloti kitas menininkas, skulptorius Vytautas Žaltauskas, turbūt tik toks žmogus būtų galėjęs imtis šio darbo ir nesukioti mums prie smilkinio piršto, labai dėkingi…:)

Nerijus pagamino ir unikalius laiptus. Visa kita darėme patys. Pertvaros, perdangos, jungtukai, grindys antrame aukšte nuo klojimo iki padengimo natūraliu muilu, santechnikos montavimas ir t. t. ir pan. Henrikas 5 val. ryto jau būdavo statybose, grįždavo apie 8:30, į dušą ir į darbus. Po darbų jau vėl statybvietėj iki vėlyvo vakaro… Vaikai likdavo arba su manimi namuos, arba dažniausiai važiuodavom visi kartu, prie visko prisidėti norėjau ir pati, stebėti ir jausti Henriką, procesus… Kartais paburti truputį, kad viskas eitųsi kuo sklandžiau :)

Ar likote patenkinti samdomų darbų kokybe?

Beveik viskuo likome patenkinti. Mažai tų samdomų darbų buvo, o ir tuos kur samdėme, atsirinkome per pažįstamus ir rekomendacijas. Visus meistrus galime drąsiai rekomenduoti. Gal tik gręžiant vandens gręžinį galėjome labiau įsijausti, pakontroliuoti ir tikime, kad nebūtų prireikę gręžti 79 m…:) Išties, nuolat procese stengėmės palaikyti harmoningą nuotaiką ir tai labai pasijautė rezultate. 

Kurie etapai buvo sunkiausi jums patiems?

Nelengvas buvo karkaso montavimas. Darbai vyko vasarą, birželio mėnesį, kuris buvo be galo karštas. Nuo 10 ryto darydavosi neįmanoma produktyviai dirbti… Prisitaikėm taip: 4:00 ryto pradedam ir darbuojamės iki 10:00, tada savais reikalais, kas prie ūkio, kas į ofisą ir vėl renkamės prie karkaso nuo 18:00 ir iki kokios 23:00 valandos statome toliau.  Antra pamaina, tik komanda ta pati :) Ir taip praktiškai 5 savaites. Rugpjūčio viduryje, teko daryti pertrauką ir pasiimti atostogas…

Moliavimas rudu moliu buvo šioks toks išbandymas. Procesas vyko prasidėjus žiemai, lauke buvo šlapia ir šalta, greitai temdavo, molis vėsus, tepant rudai, namuose tamsu…brrr… Pirmą sluoksnį nupurškėme, o po jo moliuojant antrąjį atrodė nebus pabaigos – kaip ruda taip ruda… Henrikas jau buvo labai išvargęs ir perdegęs… Tad padarėme pertrauką, pasidarėme ilgas dviejų mėnesių Kalėdines atostogas ir tęsėme tik tada, kai jau atsigavome, atsipalaidavome, grįžome į tarpusavio ryšį :)

Prasidėjus balto molio sluoksniui labai atsigavome, vėl keldavomės anksti ir 5 ryto jau moliuodavome. Tačiau dabar namai iš rudų ėmė darytis baltais, ėmė “šviestis” ir rezultatas. Kai visas vidus pabalo ir liko tik kaminas, man labai pagailo tos rudos spalvos, ruda apskritai mano mėgamiausia, tad paprašiau Henriko palikti nedateptą kamino pusę, kol sugalvosiu, ką daryti toliau. Manau, kad taip jis ir liks, kaip smagus prisiminimas, netyčia virtęs meniniu sprendimu. Jei kas klaustų patarimo dėl moliavimo, atkreiptume dėmesį, kad svarbu suplanuoti moliavimą vasarą. Tikime, kad visame tame tuomet būtų daug daugiau romantikos glostyti molį.

Ar padarėte klaidų? Ko nekartotumėte ar darytumėte kitaip?

Viskas vyko gana harmoningai, kiekvieną sprendimą darėme sąmoningai prisiimdami pasekmes. Galbūt nenumatėme, kad kiek per maža mūsų šeimai bus skalbyklėlė ir ankštokas mergaitės kambarys. Molinės grindų plytelės glosto akis ir širdį, bet, deja, tenka dirbti pelenėmis, nors ir impregnuotos, jos jautrios ir nepraktiškos :) Namo vieta sklype parinkta pagal tai, kad būtų geras privažiavimas, ją renkantis vietą palaimino dvi virš galvos praskridusios gervės… Norėjome ir kad namo nesimatytų būnant prie prūdelių, kad ten būtų erdvė visiems, nesijaustum ten būdamas stebimas. Visgi vaizdas pro langus tokiame sklype galėjo būti ir įspūdingesnis. Visur yra pliusų, minusų, sveriame ir renkamės, kas tuo metu atrodo prioritetas, tad klaidų iš esmės nematome, tik pamokas.

Gal galėtum pasakyti, kiek buvo išleista dėžutei? Dėžutė, tai turiu omeny jau su stogu ir langais?

 Apie 87 000 eurų.

Kur būtumėte labiau pataupę?

Prioritetas buvo kokybė ir natūralumas, kokybė versus kaina, tad taip ir statėme. Netaupėme medžiagų sąskaita ar atsisakydami savo idėjų. Kur galima pataupyti, tai nebent keičiant mūsų pasirinktas maksimaliai natūrialias, kvėpuojančias, mums artimas statybines medžiagas, pigesnėmis alternatyvomis. Tokiu atveju dėžutė būtų atpigusi minimum 30%. Taip pat pasirinkti langai buvo labai brangūs – mediniai, jų daug, keli lenkti. Tad jei ne langai ir medžiagos, dėžutė būtų kainavusi apie 50 000.

O gal kažkam būtumėte skyrę daugiau pinigų?

Gal galima buvo daugiau išleisti samdomiems darbams, bet norėjosi patiems prie visko prisiliesti. Medžiagoms ir kokybiškai šildymo sistemai netaupėme.

Ar ateityje statytumėte dar vieną namą?

Tikrai taip, bet tik iš natūralių medžiagų. Kitokia statyba tiesiog “neveža”. O ir šiaudinio namo juk taip ir nepastatėme :) Tiesą sakant, šiame procese pamatėme, kad trise esame puiki komanda, tad natūraliai kilo idėjų, kaip savo galimybėm pasidalinti su kitais. Mūsų trijų bendras projektas jau pakeliui!

Ar yra tokių darbų, kuriuos kitą kartą mieliau perleistumėte kitiems nei darytumėte patys?

Statyti patiems yra labai smagu, tiesiog padaryti viską reikalingas laikas… O norime ir kitų daug dalykų gyvenime veikti: kurti, turėti laiką sau, bendrauti, dirbti, auginti vaikus, keliauti, sodinti… Jei ir statysime ateityje kažką, tai visų pirma planuosimės lėtesnį procesą ir tada jau bus matyti, ką patys norime daryti, kur visgi geriau nusamdyti žmones.

Ar patys turėjote žinių apie statybas ir visą procesą ar tiesiog daug domėjotės internete?

Henrikas turėjo nemažai patirties, yra „visų galų meistras“. Sakau, kad su juo ne tik namą, o visą kaimą ar miestą galima būtų pastatyti. Aš pati visą gyvenimą irgi vienaip ar kitaip dalyvaudavau remontuose, labai norėjau gyventi gražiai, su sūnaus tėčiu yra tekę ir tiesiogiai dirbti statybose, jis daug ko yra mane išmokinęs.

Kas jums padėjo (turiu omeny tėvai, draugai ir pan.)? Kuriuos būtent darbus padėjo padaryti?

Medžio prakalbintojas, keramikas, permakultūrininkas Nerijus Dūdėnas – visame kame buvo meistriškos rankos ir patikima patirtis, o ir šiaip intelektuali bendrystė. Ernestas – antros rankos, labai darbštus ir produktyvus pagalbinis darbininkas. Rimukas padėjo su elektra, šiaudinių namų kūrėjas Almantas Rožėnas su moliavimu, abiems linkėjimai! Interjero dizainerė Laura Jakutienė padėjo surasti patinkančios spalvos kodą langų gamintojams. Architektė Vygintė pačioje pradžioje padėjo susidėlioti apmatus – lubų aukščius, vizualizavo sugalvotą stogo sprendimą, padėjo įpaišyti laiptus pagal standartus ir pan. Vytautas Žaltauskas išklojo plyteles.

Mūsų talkininkai – du supermenai Donatas ir Paulius, labai jums ačiū! Taip pat tėveliai ir sesutės Lina ir Viktorija, draugai Jonas, Rytis, Tomas Ž., Tomas M., Titas su Egle, Dalius, Laurynas, Liutauras, Gedas, Nodaris. Nuoširdžiausias visiems ačiū, mielieji.

Ką patartumėte kitiems, norintiems statytis namą?

Pirmiausia patarčiau visiškai išsitrinti iš minčių klausimą “kada bus”? Pamiršti apie tokį :) Ir antras patarimas būtų priimti tai kaip žaidimą. Vis priminti sau kokia laimė yra galėti statytis namus, kurti erdvę, kurioje gyvens jūsų meilė, galbūt augs vaikai. Leisti sau įgyvendinti visas svajones, net jei kažkokie sprendimai atrodys nepagrįsti jokia logika, svarbu atsiriboti nuo vertinančių aplinkos nuomonių ir leisti sau būti, kuo esi... Ypač moterims, kadangi jos dažnai jautresnės erdvėms, patarčiau visus sprendimus tikrinti širdimi – kaip jausiuosi jei bus taip, o kaip jei bus kitaip ir švelniai, kantriai papasakoti partneriui, kodėl vienaip ar kitaip daryti tau yra svarbu.

Statybos yra labai daug apie santykius, jei jie sudėtingi, manau, jie gali dar labiau pašlyti. Svarbu atvirai pasikalbėti ir išsiaiškinti kiekvieno motyvus ir svarbiausia - poreikius. Sąmoningai susitarti, kad pajutus įtampą prioritetas yra ne lėkti į statybas, o išsikalbėti, vienas kitą išgirsti ir šito susitarimo griežtai laikytis. Tikiu, kad labai svarbu savo erdvėje visiems jaustis savimi, kad jūsų vidinius namus atspindėtų ir jus palaikytų net ir sienos :)

Ačiū už atsakymus, Vaida! Jeigu norite pažiūrėti daugiau nuotraukų, Vaida pasidalino nuoroda, kuri visiems viešai prieinama!