Solveiga vištidę pavertė namais, kuriuose daug Prancūzijos ir vintažo!

Kartojuosi jau kažkelintą kartą, bet ir vėl, dėka Instagram, atradau savo pašnekovę. Iš pradžių mane sužavėjo išskirtinai romantiškas, vintažinis ir prancūziškas stilius, o kai pradėjau skaityti, sužinojau, jog tai buvusios vištidės valdos (ir ne tik - sužinosite toliau). Šį kartą pašnekovės prisistatymą paliksiu pabaigai - suprasite, kodėl jos namai tokie, kokie yra :)

Kaip kilo mintis susikurti namus vištidėje?

Visų pirma, tikrai niekada nesvajojau apie gyvenimą vištidėje :) Jei tiksliau, mūsų namelis susideda iš buvusios vištidės (dabartinė svetainė), garažo (miegamasis), pirties (virtuvė) ir lauko virtuvėlės (vonia).

O istorija tokia, kad gyvendami bute (aš ir mano sužadėtinis Paulius) įsigijome sodybėlę – na, kad turėtumėm kur nuvykti vasarą. Sodyboje jau stovėjo rąstinis namas ir nedidelis mūrinis ūkinis pastatas. Apie gyvenimą čia tuo metu negalvojome. Praėjus porai vasarų nusprendėme, kad visai šaunu būtų įsirengti kambarėlį su pirtele šalia, kur kartais galėtumėm pasisėdėti su draugais, pernakvoti. Kažkodėl rąstinis namas mums nepasirodė patrauklus kandidatas, nes kai kurie rąstai buvo pradėję pūti, o ir šiaip, neaišku ar ateityje jo nenugriausime, tad kokia prasmė investuoti pinigus, kad ir mažam kambarėliui. Tad mūrinė vištidė pasirodė tam visai tinkama vieta. Nors ir tada jau pasijuokdavom, kad kaip čia taip gali būti, jog miegosime vištidėje.

Prasidėjus darbams, pagalvojome, jog prie tokio kambarėlio visai šaunu būtų turėti ir virtuvėlę, tad teko rinktis – pirtis ar virtuvė. Aš buvau už virtuvę ir sugebėjau tinkamai tai argumentuoti (virtuvė bus dažniau naudojama nei pirtis – paprasta, kaip du kart du :)). Pradėjus virtuvėlę šovė išganinga mintis – išgriaukime  vištidės sieną į garažą – bus dar didesnė patalpa. Bevykstant darbams, vis pajuokaudavom apie persikraustymą į šį namelį, kaip į pastovius namus. Ir nesu tikra, kuriuo momentu šis juokas tapo realiu planu. Tiesiog suvokėme, kad nors ir gyvename dviejų kambarių bute – laiką leidžiame ir netgi miegame tik viename iš kambarių. Tai ir padėjo apsispręsti. Ir tik prieš porą mėnesių atidavę buto raktus suvokėme, kad kelio atgal nebėra. Nors grįžti atgal ir nebesinorėjo.

Kam naudojamas šalia esantis namas?

Kol kas tai yra mūsų “sandėlys”, labai džiaugiamės, kad jis egzistuoja, nes mūsų namelyje sandėliavimo galimybės gan ribotos.

Su kokiais sunkumais susidūrėte?

Su kažkokiais konkrečiais sunkumais nesusidūrėme, tačiau teko atlikti nemažai darbų, kurių nebūtų reikėję atlikti renovuojant įprastą gyvenamą namą. Pavyzdžiui, vandentiekio atsivedimas. Taip pat tikrai nelengvas ir purvinas darbas buvo seno pečiaus griovimas ir milžiniško kiekio įvairių statybinių atliekų išgabenimas. Visa pastogė buvo nuklota šienu, teko nemažai pavargti kol išvežėme. Teko patiems atlikti patalpų dezinfekciją, nes čia kadaise gyveno vištos, o galbūt ir kiti gyvūnai. Kadangi pastatas yra ūkinės paskirties, statybos darbai tais laikais tikrai nebuvo atlikti preciziškai: kreivokos sienos, aukščių skirtumai ir pan. Tai nepalengvino įsikūrimo darbų, tačiau tuo pačiu ir paskatino kūrybiškumą, bandant prisitaikyti prie esamų sąlygų.

Kiek kv.m jūsų namai? Ar viskam užtenka vietos? Kelių asmenų šeima gyvena?

Mūsų namelis yra 37 kv.m. ploto. Pagrindiniams poreikiams patenkinti vietos tikrai užtenka. Tačiau kitame name laikome ne vieną sendaikčių radinį, netelpantį dabartiniame namelyje ir šiaip daug įvairių buities daiktų, kurie lyg ir turėtų gyventi kartu su mumis, bet prireikus einame jų atsinešti iš ten. Namelyje gyvename trise: aš, Paulius bei trylikametė mūsų šunytė.

Kokie pliusai/minusai, gyvenant tokiame būste (buvusioje vištidėje)?

Na, minusų aš beveik neįžvelgiu. Nebent tai, kad žiemą reikia nuolat rūpintis židinio kūrenimu, bet tai netgi savotiškai malonu.  Taip pat - šioks toks erdvės trūkumas, bet jis turi ir pliusų – namuose neturime nereikalingų daiktų, maža erdvė greičiau sutvarkoma, mažesni šildymo kaštai. Kiti pliusai yra gamtos apsuptis, galimybė vasarą ingredientus salotoms nusiskinti tik išėjus pro duris. Taip pat privatumas - jokių kaimynų už sienos. Prie pliusų priskirčiau ir namelio unikalumą, jo istoriją.

Esate pamišusi dėl Prancūzijos ir dalį jos perkeliate į namus. Kodėl ši šalis jums taip patinka ir kokių dar prancūziškų detalių planuojate įvesti?

Įsimylėjau Prancūziją, kai pirmą kartą nuvykau į Paryžių, tiksliau - Montmartrą. Prancūzija man yra jausmas. Niekur nesijaučiu taip, kaip ten ir net nelabai galėčiau racionaliai to paaiškinti. Žinote tą vidinį virpuliuką, kai supiesi ant sūpuoklių, kai įsimyli ar kai lauki įvykstant kažko itin svarbaus? Man šis jausmas šmėsteli kaskart pagalvojus apie Prancūziją. Turbūt mano meilė susideda iš daug detalių – prancūzų architektūros, interjero, muzikos, siaurų gatvelių, nuostabios kalbos, vyno. Man tiesiog patinka kiekviena jų kultūros dalelė.

Kalbant apie prancūziškas detales interjere, tai pirmąjame aukšte vietos turbūt liko tik smulkiems daikteliams iš ateities kelionių į Prancūziją. Tačiau pavasarį ketiname pristatyti  antrą aukštą. Nežinau ar pavyks, bet svajoju visą antrą aukštą įrengti prancūzišku stiliumi. Taip pat galvoju ir apie prancūzišką eksterjerą, kiek tai leis galimybės. Svajoju apie alyvuogių žalumo langines, molines čerpes ir siena besiraitantį vijoklį. Norėčiau ir plytelėmis grįstos terasos su delikačiais metaliniais pastelinių spalvų lauko baldais. Taip pat galvoju apie juodomis – baltomis plytelėmis klotą vonios kambarį, vonią raitytomis kojelėmis ir seną prancūzišką praustuvės spintelę. Tikriausiai dėl finansinių ir kitų priežasčių, šiam projektui gali prireikti ne vienerių metų, bet apie tai pasvajoju praktiškai kiekvieną dieną.

Kiek laiko užtruko visi įrengimo darbai?

Nuo idėjos praėjo apie du metai. Prieš du metus pradėjom tuštinti tuometines namelio patalpas: teko išvežti daug lentų, šiaudų, šiukšlių ir dar velniai žino ko. O pagrindinis namelio virsmas įvyko maždaug per pusmetį iki mums atsikraustant. 2018 metų birželį čia apsigyvenom – miegojom ant palečių lovos ir turėjom tik keletą būtinų daiktų. Visa kita laikinai buvo palikta mieste (bute). Įsikūrimas vyko praktiškai iki 2018 metų gruodžio.

Kuris namų įrengimo etapas patiko labiausiai, o kuris mažiausiai?

Mažiausią įspūdį paliko visas “purvinasis” etapas:  sienų griovimai, jų statymai, betonavimas, apšiltinimas, šveitimas, dažymas ir t.t.  Nors daug darbų atliko specialistai, daug ką darėme ir patys su giminių, draugų pagalba – ačiū Jiems! Na o smagiausia dalis buvo sudėlioti taškelius ant i – rūpintis interjeru ir jo detalėmis. Beje, dar ir dabar namelyje yra daugybė nebaigtų darbų.

Nemažai baldų pasidarėte pati arba radote sendaikčių parduotuvėse.  Ar tai noras gyventi ekologiškai, ar nauji baldai jums tiesiog negražūs ir nejaukūs? Ką pasidarėte pati ar radote sendaikčiuose?

Gal ir nesame ekologijos fanatai, tačiau stengiamės vartoti atsakingai, rūšiuoti šiukšles, vengti sintetinių medžiagų buityje, antrą kartą panaudoti jau naudotas medžiagas, pavyzdžiui - mūsų virtuvės spintelės pagamintos iš lentų, kurias radome palėpėje.

Neslėpsiu, neretai mane suvilioja gražus puodelis ar vazonėlis prekybos centre, tačiau visgi pirmenybę teikiu daiktams su dvasia – jau naudotiems kažkieno kito ar pagamintiems pačių. Kiekvieną kartą žvilgtelėjęs į daiktą, prisimeni jo istoriją. Kad ir mūsų plokštelių grotuvas ant kojelių.

Kai su Paulium buvome studentai, važiuodavome kiekvieną žiemą į Palangą, kur išsinuomodavom kambarėlį su tokiu pačiu grotuvu. Pažiūrėdavom, pasvajodavom, kad kai turėsim bendrus namus, norėtumėm tokio pat. Ir štai, prieš porą mėnesių, bevaikščiodami sendaikčių turguje, pamatėme tokį pat – identišką. Dabar jis stovi mūsų namuose, yra mylimas ir naudojamas pagal paskirtį.

Taip pat neseniai vietinėje senų baldų parduotuvėje radau kėdę savo pianinui, o mūsų kriauklė vonioje padėta ant mano tėčiui kadaise atiduoto senovinio ąžuolinio darbastalio, kuris daugybę metų praleido lauke. Mūsų sofa skaičiuoja jau ne pirmą dešimtį, kai buvau maža, tėtis ją jau dėvėtą parvežė iš Vokietijos. Na o smulkių sendaikčių būtų galima rasti visuose namuose: Prancūzijos kalnuose pirktas užkanžių padėklas, laikiklis vynui, pinti padėkliukai, įvairūs vintažiniai paveikslėliai, pipirų malūnėliai, mano labai mėgstama žalvarinė druskinė, prancūziškos karuselės statulėlė ir kt. Mano vienas mėgstamiausių radinių yra šimto metų senumo prancūziškas mados laikraštis, kurį įsirėminau ir pasidėjau ant pianino.

Mūsų rankų darbo baldų namuose ne tiek ir daug – gal yra daugiau baldų, prie kurių esame prikišę rankas – perdažytas veidrodis, kadaise stovėjęs bažnyčioje (aš neprietaringa), pačių suprojektuota, bet ne pačių daryta rūbų spinta, skaitymo palangė, koridoriaus spinta, kuriai nupirkome duris ir įdavėme meistrui, kad pagamintų, pačių sugalvotas ir dažytas virtuvės baldų komplektas. Sugalvojame patys ir ieškome kas įgyvendintų, tada patys pabaigiame pagal savo norus.

Mano vienas mėgstamiausių baldų yra stalelis, kurį man padarė tėtis iš medžio, augusio prie mano vaikystės namų Marijampolėje. Taip pat labai džiaugiuosi neseniai Pauliaus padarytu užlenkiamu staleliu virtuvėje – papusryčiauji ir užlenki – patogu ir vietos neužima. Kartais ir pati užsiimu rankdarbiais, perdarau atsibodusius daiktus – šviestuvus, vazonus ir pan.

Kas jums yra namai, plačiąja prasme? Ar galėtumėt dabartinę gyvenamąją vietą pavadinti namais?

Drąsiai galiu vadinti šią vietą namais. Namai man yra vieta, kurioje esant nesinori namo :) Dažnai jausdavau šį jausmą gyvendama bute – lyg ir esi namie, bet pagauni save jaučiant kažkokį nepaaiškinamą ilgesį.

Kaip į gyvenimą vištidėje reaguoja artimieji ir draugai?

Artimieji palaiko, skatina ir padeda, o tarp draugų ir pažįstamų vyrauja įvairios nuomonės. Vieniems labai patinka tai, ką darom, kiti žavisi, „bet čia negyventų“, treti stebisi, kodėl visgi neapsiėmėme remontuoti ano gyvenamojo namo. Trumpai tariant – abejingų nelieka :)

Kur sėmėtės įkvėpimo, kad namai atrodytų taip, kaip atrodo dabar?

Kelionėse po Prancūziją – ten daug fotografuoju, tada grįžusi žiūriu, planuoju, svajoju. Taip pat, kaip ir dauguma – daug idėjų randu Pinterest'e. O kartais idėjos, iš neaišku kur, tiesiog pačios šauna į galvą atsigulus į lovą vėlai vakare.

Kas jums namuose suteikia jaukumo?

Jaukumas yra man mieli ir reikšmingi daiktai aplink, židinio ugnis, gera muzika, gera knyga mėgstamoje skaitymo vietoje. Jaukumas man yra ir sniegas ar gėlės už lango.

Trumpai papasakokit apie save – kuo užsiimate, kas jūsų gyvenimo aistra/pomėgiai?

Užaugau ir mokiausi Marijampolėje, Kaune studijavau anglų kalbą, ten susipažinau su Paulium ir atvykau gyventi į jo gimtąjį miestą – Kupiškį. Gyvenu čia šeštus metus. Visada svajojau apie mados dizainą, tačiau nesiekiau savo svajonės. Ir dabar domiuosi mada, daug apie tai skaitau, kolekcionuoju vintažinius išskirtinius rūbus, dažnai jų net nedėviu, man tiesiog gera juos turėti. Mėgstu kuistis ir ieškoti lobių sendaikčiuose, dėvėtų rūbų parduotuvėse ar užsienio butikuose.

Interjeru pradėjau domėtis visai neseniai - kai teko įrenginėti savo kavinukę, bet turbūt galima būtų interjerą priskirti prie pomėgių. Labai mėgstu keliauti – pastaruoju metu dažniausiai į Prancūziją, bet esu aplankiusi ir daug kitų šalių. Turiu šiltnamį, daržą – nuo šios aistros prasidėjo mano Instagram. Taip pat, visada domėjausi verslu. Kaip ir minėjau, turiu nedidelę paplūdimio kavinukę už kelių šimtų metrų nuo namų, vasarą tenka ten ir pačiai padirbėti. Taip pat dirbu ir “normalų” ofisinį darbą, susijusį su anglų kalba. Esu užkietėjusi vienišė - neduokit man pavalgyti, duokit pabūti vienai ir pasvajoti :)

Ačiū, Solveiga už atsakymus!

Visos nuotraukos - Solveigos.