Laura Kanevičiūtė: "Kuriant kambario interjerą iš detalių"

Kai man buvo gal kokie aštuoneri - devyneri metai buvau šventai įsitikinusi, kad būsiu dizainerė, kad kursiu gražius namus ir tai neabejotinai yra viena ryškiausiai mano prisimenamų "svajonių profesijų". Žinoma laikui bėgant šią svajonę keitė kitos, kurių, kaip ir pas kiekvieną, buvo tikrai nemažai. Tačiau net ir dabar išgirdus žodžius interjero dizainas manyje kaskart kažkas sukirba, visada būna mintis, kad, o taip, tai tobulas darbas. Tik gal ne visai man, gal šį įkvėpimą ir norą kurti pasiliksiu savo pačios namams.

O dabar, turėjau galimybę susikurti seniai laukto kambario interjerą. Mano kambariui ilgą laiką reikėjo remonto. Taip, labai seniai tai tai planavome. Ir net negaliu apibūdinti kaip džiaugiuosi, kad po visų svarstymų, ar apskritai verta tai padarėme. Negaliu apibūdinti kaip nerealu turėti erdvę kurioje tiesiog gera. Ir nors dvejojau kiekviename žingsnyje, keičiau nuomones tūkstantį kartų per dieną dabar negalėčiau būti laimingesnė ir labiau patenkinta rezultatu.

Kalbant apie interjerus apskritai (na, bet turint konkretų, mano labai mylimo naujojo kambario pavyzdį) mano stilius sunkiai apibūdinamas - labai minimalistinis, nes renkuosi labai paprastas, neutralias spalvas, nemėgstu daug baldų, jie turi būti kuo "lengvesni" (jokių medinių spintų, su daugybe stalčių ar durelių!) tačiau tuo pat metu negaliu atsispirti daugybei mažų detalių, dekoracijų ir, mano manymu, šios smulkmenos būtinos - tai jos įkvepia kambariui gyvybės, suteikia jaukumo.

Man patinka erdvė, patinka kai kambaryje daug natūralios šviesos. Mane žavi lemputės, taip taip, tos mažytės, labai gražiai dar vadinamos „fairy lights“ todėl turėjau bent porą kampelių jomis papuošti. Apskritai, taip išėjo, kad kambaryje daug skirtingų šviesos šaltinių ir kiekvienas man patinka savaip, kiekvienas padeda sukurti tam tikrą nuotaiką.

Dievinu pagalvėles, nors man velniškai sunku jas išsirinkti, na, nes visos be galo gražios. Taip pat manau, kad interjero atžvilgiu esu beveik perfekcionistė; nenoriu nereikalingų daiktų, dalykų kurie man nepatinka, netinka, nepuošia erdvės. Net patalynę specialiai naujam kambariui išsirinkau tobulai tinkančią prie spalvų gamos. Taip pat būtinai pridedu ką nors labiau asmeniško – neįsivaizduoju kamario be nuotraukų ar kitų sentimentalių niekučių.

Ir, žinoma, nereikėtų pamiršti, kad namų erdvė – tai nuolat kintantis dalykas. Yra vietų, kurios dar tikrai laukia savo laiko, pavyzdžiui ta siena, ant kurios kol kas kabo du print`ai, ją noriu paversti pilna įvairių paveikslų ir paveikslėlių „galerija“. Taip pat labai labai džiaugiuosi, kad po truputį mano namai virsta mažomis džiunglėmis. Taip, žinau – tai mada ir aš visiškai jai pasidaviau. Na, bet gera mada, nes ne tik nerealiai gražu, bet ir verčia savimi stebėtis, kai iš žmogaus per savaitę nužudžiusio sukulentą tampi tuo, kuris sėkmingai visą būrį gražiausių augalų prižiūri.

Ir tada supranti, kad esi priklausomas, nuo visų tų detalių, nes nuolat mąstai ko dar trūksta ant to naktinio stalelio ar, kad dar vienas augalas puikiai tiktų ant tos lentynos. Arba du, taip geriau du.

Labai džiaugiuosi ne tik kurdama savo interjerą, bet ir juo dalindamasi, todėl tikrai neatsispiriu karts nuo karto įkelti porą nuotraukų į Instagram`ą, o jau parašyti apie viską savo blog`e skubu kai tik yra ką parodyti. O ką parodyti dar yra ir bus labai daug (nes laukia dar vienas, darbo kambarys, kurį jau po truputį bandau įkurti) todėl nuotraukų ir istorijų tikrai netruks!

Linkėjimai,

Laura