Kūrybiškumas. Kas tai yra?

Kūrybiškumas. Nuo ko jis priklauso? Ar tai įgimta, ar išugdoma? Kas stabdo ir kas skatina kūrybiškumą? Kokia nauda iš to, jog esi kūrybiškas?

Šį kartą noriu panagrinėti išties plačią temą, kuri aktuali ir man, ir manau daugumai kitų, pasiremiant įvairiais šaltiniais bei savo pačios patirtimi. Nors mano patirtis šiame gyvenime dar tik kaupiasi, bet kūrybiškumui vystytis sąlygas turėjau nuo pat vaikystės ir galiu pakalbėti šia tema. Galbūt dėl to esu tokia, kokia esu ir darau tai, ką darau.

Pradėkime nuo to, jog kūrybiškumas nėra tik įgimtas. Tėvai, darželis, mokykla, draugai, aplinka ir net klausoma muzika turi įtakos jūsų kūrybiškumui. Visi šie veiksniai arba skatina jūsų, kaip kūrybiškos asmenybės augimą arba džiovina bet kokį kūrybiškumo daigelį, kurį atsinešėte į šį pasaulį. Aš nekalbu apie mokėjimą piešti ar rašyti gerus tekstus. Tai nėra kūrybiškumas. Kūrybiškas gali būti tiek gydytojas, tiek teisininkas, tiek programuotojas - tai nepriklauso nuo specialybės. Apie tai pakalbėsiu vėliau, o dabar žingsnis, po žingsnio keliaujame link kūrybiškumo pažinimo.

"I.W.Getzels ir P.O. Jackson 1962 metais atliko tyrimą, kurio metu buvo siekiama nustatyti santykį tarp intelekto ir kūrybiškumo. Šiame tyrime dalyvavo paaugliai, kurie buvo suskirstyti į dvi grupes pagal intelekto koeficientą ( IQ=150 ir IQ=127). Tyrimas parodė, kad aukštą IQ turintys paaugliai ne visi pasižymi kūrybiškumu, o aukšto kūrybiškumo lygio tiriamieji nebūtinai buvo aukšto intelekto paaugliai. Taigi, tarp kūrybiškumo ir intelekto yra labai menkas sąryšis." Šaltinis

Štai įrodymas, jog negalima sakyti: "man Dievas nedavė", "mano genai kitokie" ir panašiai. Pagalvojus, turbūt bet kokią savybę galima išsiugdyti, jeigu tam, kaip kokiam daigeliui, bus suteiktos tinkamos sąlygos augti ir žydėti ir pats žmogus to norės (tai laba svarbi sąlyga).

easynepal.com

Kas yra kūrybiškumas?

Pacituosiu vieną apibrėžimą, kuris galbūt aiškiausiai apibūdina kūrybiškumą. Yra begalės kitų apibrėžimų, bet visi jie iš esmės reiškia tą patį, vieno, tikslaus apibrėžimo nėra. 

"Kūrybiškumas yra įgimta savybė galvoti  kitaip nei dauguma, matyti kitaip. Bet svarbiausia, tai gebėjimas sukurti kažką, kas atitinka ypatingą užduotį. Pagal šį apibrėžimą, kūrybiškumas yra tik įrankis perteikti įgūdžiams. Tai duotybė papildyta tam tikromis disciplinomis, įskaitant nuolatinį smalsumą, norą ir įprotį pažvelgti giliau į dalykus nei kiti (Rutledge, 2008)." Pedagogikoje kūrybiškumas apibrėžiamas kaip asmenybės savybių kompleksas, leidžiantis produktyviu darbu pasiekti originalių, visuomeniškai reikšmingų, kokybiškai naujų veiklos rezultatų. Šaltinis.

Taigi, apie meną, mokėjimą piešti ir kitus panašius dalykus čia nėra nė žodžio. Jei kas nors kūrybiškumą siejo su menu, tai klydo. 

"Lektorius ir knygos „Gyvenimas audroje“ autorius Paulius Kovas neabejoja, kad kūrybiškumas žmogų išlaisvina, leidžia priimti sprendimus, kurių aplinkiniai dažnai nė nepastebi: „Nekūrybingas žmogus dažnai mato problemą ir yra linkęs kaltinti visus aplinkinius dėl savo nesėkmių, o kūrybingas regi situaciją su daugeliu galimų sprendimo variantų. Būtent tokie žmonės ir juda pirmyn įveikdami kliūtis bet kurioje srityje.“ „ Mūsų istorijos, kaip vienam iš kito pinigus išvilioti, apgauti ar apsukti, yra nuskambėjusios per visą spaudą: niekas kitas pasaulyje tokių išradingų būdų nesugalvoja. Nukreipę savo kūrybinį potencialą tinkama kryptimi galėtume pasiekti dar ne tiek, tačiau daugiau nei dvidešimt metų trypčiojame vietoje ir nesulaukiame reikiamo impulso iš valstybės: nieko keisto, kad žmonės pavargo laukti, renkasi emigraciją. Galbūt mokesčių lengvatų sistema galėtų inicijuoti taip laukiamą proveržį šalyje, tačiau kiek dar lauksime?“ – klausimą kelia P.Kovas. Šaltinis.

worldofarts.eu

Ar dar kyla klausimų, kam naudingas kūrybiškumas? Labai apibendrintai, tai vienas iš būdų būti laimingiems, neskaitant naudos darbe, versle ar kitose srityse apie kurias nenoriu labai plėtotis. Įmonės sėkmė labai priklauso nuo darbuotojų kūrybiškumo, tuo pačiu pačio žmogaus esmė taip pat priklauso nuo jo paties kūrybiškumo.

Gyvenime viskas, ko užsibrėžiau pavyko. Gal žmonėms susidaro įspūdis, kad gimiau po sėkminga žvaigžde, bet be tam tikrų savybių ir požiūrio į gyvenimą, to nebūčiau pasiekus. Aš esu tikrai laiminga ir tik dabar, rašydama šį straipsnį, suvokiau, kokią didelę įtaką padarė kūrybiškumas. Esu patenkinta tuo, ką turiu šiandien, nors žinau, kad visada galima turėti daugiau (klausimas, ar reikia). Čia prasideda kalba apie kūrybiškumą žlugdančius veiksnius.

Vaikystė. Ar jums girdėta: negalima, neliesk, nelįsk, nesakyk, nedaryk, nedrįsk ir dar daug daug su priešdėliu ne. Kokiu būdu galima lavinti vaiko kūrybiškumą, jeigu jam beveik viskas draudžiama?

"Smalsumas yra tobulėjimo varomoji jėga. Turbūt pastebėjome, kad visi vaikai intensyviai domisi juos supančia aplinka, jiems įdomu paliesti, paragauti, išbandyti. Vaikas, ugdytas saugioje, skatinančioje aplinkoje, patapęs suaugusiuoju taip pat išlaiko smalsumą, kuris vėlesniame periode identifikuojamas kaip atvirumas iššūkiams, drąsa, veiklumas. Tokiam vaikui suaugus tampa įdomios verslo galimybės, jis savo potencialą realizuoja mene ar kitose, polėkio iššūkiams reikalaujančiose srityse. Vaikas, dar neturėdamas plataus akiračio, kiekvieną jį pasiekiančią informaciją fiksuoja kaip neginčytiną tiesą, todėl tai, kas sakoma vaikui ankstyvajame periode, nutiesia jo tolimesnio kelio vėžes. Žodžiai, skatinantys savivertę, ugdo savimi pasitikintį žmogų, veiksmai, skatinantys gabumų lavinimą, nutiesia kelią tobulėjimui vaiko pasirinktoje srityje ir atvirkščiai.

Dažniausiai tyrėjų minimas specifinis gabių vaikų bruožas yra didesnis jautrumas. Jis gali reikštis vienoje ar keliose srityse - intelektinėje, psichomotorinėje, jausminėje, vaizduo­tės ir emocinėje. Didesnis jautrumas intelektinėje srityje pasireiškia šiais požymiais: gabūs vaikai yra smalsūs, dažnai domisi įvairiomis sritimis, jiems būdingas greitas informacijos apdorojimas. Psichomotorinis gabių vaikų jautrumas pasireiškia aukštu energingumu, todėl to­kie vaikai dažnai būna judrūs, mėgsta užsiimti keliomis veiklomis vienu metu." Šaltinis.

familyliveson.me

Apie mano vaikystę.

Į darželį nėjau (dėl tam tikrų aplinkybių) ir neaišku, kokias savybes būčiau nužudžiusi, o gal kaip tik išauginusi, jei būčiau ten ėjusi. Nesakau, kad ten blogai, bet man ir be jo buvo gerai. Vienintelis dalykas, ko pavydėjau vėliau į darželį pradėjusiai eiti sesei - žaislų gausybės, bet tai buvo momentinis pavydas. Iš tikro tokia vaikystė, kokia buvo mano, man buvo pati tobuliausia.

Aš buvau be galo smalsi (net gimiau mėnesiu anksčiau), skaityti ėmiau nuo 4 metukų, o kai tėvų nebūdavo namie, imdavau knygas (enciklopediją, kuri anksčiau būdavo kiekvieno namuose) ir ją skaitydavau. Taip pat skaičiau mamos žurnalus, todėl apie kai kuriuos dalykus sužinojau labai anksti ir man dabar juoką kelia mano tuometinės reakcijos paskaičius tam tikrą informaciją :) Dabar viską (ir stipriai per daug nei reikia) galima rasti internete ir didžiulis klausimas, kaip išmokyti vaiką atsirinkti tai, kas naudinga. Parduotuvėje nezyzdavau kad noriu to, ar ano. Puikiai pamenu, kad einant tėvams į parduotuvę ir paklausus "ką tau parnešti", ilgai galvodavau, ką atsakyti.

Tėvai niekada nestovėjo prie manęs su žvake ir duoti ataskaitas už namų darbus nereikėjo. Pati puikiai supratau, jog kai tik padarysiu namų darbus, galėsiu užsiimti man įdomia veikla, todėl grįžusi iš mokyklos puldavau ne prie televizoriaus, o prie namų darbų ir visi vakarai būdavo skirti man, o ne mokyklai. Galbūt tai buvo mano įgimtos savybės, bet vieną tikrai žinau: tėvai iki šiol nesikiša į mano gyvenimą ir sprendimus. Jie leidžia ir leisdavo spręsti man pačiai ir tai pats didžiausias kūrybiškumo skatinimas. Darykite tai, kas jums patinka ir sėkmė bei galimybės ateis pačios, sakau tai iš patirties.

Jau vaikystėje buvau linkusi į interjerą, ką supratau kokioje 10 klasėje ir nusprendžiau su tuo sieti savo ateitį. Kur tik remontas - ten ir aš. Tėtis mane veždavosi į parduotuves ir aš su malonumu stebėdavau remonto procesą bei pati jame dalyvaudavau. Žinoma, bepigu man kalbėti, kai kūrybiškumas čia taip tiesiogiai susijęs su mano mėgstama veikla, bet turiu pavyzdį su menu visai nesusijusio žmogaus, kurį taip pat galima vadinti kūrybišku - tai mano vyras.

Tėvai, pastebėję jo beprotišką susidomėjimą technika, leido jam gilintis į šią sritį ir jis turėjo galimybę nagrinėti kompiuterį, jo galimybes bei kitą techniką, kas ir dabar yra jo mėgstamiausia veikla ir darbas. Jam buvo kiek sunkiau su namų darbais (:)), o kambaryje net nebūdavo vietos kojai padėti - grindys būdavo nuklotos laidais. Neabejoju, jog kiekvienas tėvas gali įžvelgti savo vaikų polinkius ir pomėgius kažkokiai sričiai. Taip, dažnai vaikai susidomi tuo, ką daro jų tėvai, aš polinkį į menus (bet ne kūrybiškumą) paveldėjau iš tėčio, vyras - taip pat iš tėčio.

Tarkim, jūsų vaikas labai mėgsta padėti jums virtuvėje ir pats nevengia gaminti, jums atrodo - kokia iš to nauda? Negi jis iš to uždirbs pinigus? Geriau jau domėtųsi, kaip pinigus skaičiuoti. Ar tikrai? Esu įsitikinusi, jog bet kokia sritis yra perspektyvi, jeigu tik yra pakankamai noro joje dirbti ir motyvacijos. Iš maisto gaminimo dar ir kaip galima uždirbti, kad ir kaip nerimtai taip skambėtų. Taigi, neribokite vaikų (nekalbu apie žalingų įpročių neribojimą), stebėkite jų pomėgius, jų savybes, kartais atsakymai slypi visai šalia ir nedarykite klaidos, versdami vaikus domėtis tuo, kas patinka jums patiems. Prievarta susidomėjimo nesukelsite, o baigtas universitetas "dėl tėvų" naudos neatneš. Nereikia ant vaikų realizuoti savo svajonių.

Taigi, apie darželį ir jo būdus skatinti ar žlugdyti kūrybiškumą negaliu papasakoti, nes pati ten nebuvau. Mokykla man labai patiko. Man apskritai viskas, ką dariau gyvenime patiko ir neturiu jokių pykčių ar nuoskaudų dėl vieno ar kito etapo. Nors mokytojų buvo visokių visokiausių, nuo sakančių, jog mes esame atsparūs intelektui iki tokių, kurios pamokų metu vartydavo Avon katalogus ir kontrolinius būdavo galima pasirašyti jau namie (todėl istorijos visiškai nemoku) mokykloje jaučiausi gerai ir mokytis man patiko. Tiesiog reikia nekreipti dėmesio, daryti tai, kas priklauso ir mėgautis pačiu procesu. Bet apie pačią mokymosi sistemą reiktų dar labai pagalvoti.

Mokykla, aukštasis mokslas.

"Vilniaus universiteto profesorius Dobilas Kirvelis, studentus mokantis jau daugiau nei 50 metų, dabartinę šalies švietimo sistemą apibūdina kaip žlugdančią mokinių kūrybiškumą: „Lietuvai būtina keisti edukacijos sistemą, nes mūsų vaikai iki šiol mokomi remiantis principu “o jūs, vaikai, taip darykit, kaip tėveliai daro”. Bet aš savo studentams sakau: o jūs, mielieji, nedarykit, kaip tėveliai darė.“ Mokslininko teigimu, kur kas svarbiau išmokyti jaunąją kartą klausti, o ne atkartoti vienas ar kitas sąvokas." Šaltinis.

"Bendrojo lavinimo mokykloje siekiama išugdyti jautrų, mąstantį bei kūrybingą žmogų. Labai svarbu, kad mokiniai pasitikėtų savimi, nebijotų kurti, būti originaliais, drąsiai eksperimentuotų. Mokiniai turi mokėti gerbti kiekvieno žmogaus laisvę bei kūrybinio sprendimo pasirinkimą. Taip pat siekiama, kad jie mokėtų kritiškai vertinti ne tik aplinkinių darbus, bet ir savo neprarasdami tolerancijos sau ir kitiems. Negerai, kai tėvai ar mokytojas bijo nukrypti nuo pripažinto elgesio modelio, nepritaria vaiko fantazijoms, jį stabdo. Tokiu būdu jie apriboja vaiko savarankiškumą ir kūrybiškumą. Didelę įtaką turi draugų netolerancija. Kartais per dailės pamokas mokinių naujos, neįprastos idėjos sukelia klasėje juoką ar pašaipą. Išjuoktas ir pažemintas mokinys užsidaro savyje, savo minčių pasaulyje. Reikia mokyti vaikus toleruoti naujas ir „keistas“ idėjas." Šaltinis.

socialsamosa.com

Kiekvienais metais stebiuosi, kiek naujų reikalavimų, egzaminų sugalvojama mokiniams. Neseniai skaičiau Nerijaus Mačiulio Facebook soc. tinkle išsakytą mintį, jog "Auksinio proto" ir kitų protmūšių pagrindinis tikslas yra patikrinti žmogaus atmintį, o ne gebėjimą mąstyti, interpretuoti, priimti sprendimus ir t.t., nors lyg ir turėtų būti atvirkščiai. Koks čia protas išmokti faktus ir informaciją? Čia atmintis. Visiškai sutinku su juo.

Mokyklose praktiškai visose pamokose mokoma "iškalti", o valstybiniai egzaminai toli gražu neatspindi į platųjį gyvenimą besirengiančio žengti žmogaus brandos. Visai neseniai perskaičiau straipsnį, jog svarstomos permainos egzaminų sistemoje (nors kada tų permainų nebuvo) - brandos darbas. Delfi.lt rašo:  "Brandos darbo esmė – mokinys pasirinkta tematika savarankiškai rengia tiriamąjį darbą ar kuria produktą ugdymo procese per nustatytą 4–5 mėnesių laikotarpį. Brandos darbe vertinamas pats rengimo procesas, sukurtas rezultatas ir jo pristatymas. Taigi svarbu ne tik dalykinės žinios ir gebėjimai, bet ir tai, kaip mokinys geba organizuoti ir planuoti savo darbą, komunikuoti, spręsti problemines situacijas."

Tokia iniciatyva būtų labai sveikintina ir galbūt pajudėtume į normalesnę vertinimo sistemą, bet (atsiprašau už tą žodį) užknisa kiekvienais metais besikeičiantys reikalavimai. Aš ir pati stojant į universitetą buvau bandomasis triušis, tad "nauji metai - nauja sistema" itin trukdo jaunam žmogui sutelkti jėgas ties žinių kaupimu, o ne naujienų sekimo ir jų prisitaikymo. Taigi, pereinam prie universitetų, kolegijų, prof. mokyklų. Nenoriu labai plėstis, bet visi žino, kad švietimo sistemoje yra didelių spragų, kurios žlugdo kūrybiškumą.

Kalbant apie universitetus, man mano studijos VDA patiko. Drįsčiau pasakyti, kad ten kūrybiškumui augti buvo suteikiamos labai geros sąlygos ir nenoriu lyginti su kitomis specialybėmis, nes savaime aišku, kad meno srityje kūrybiškumas yra gana aukštoje vietoje vertinant studentą ir mokant jį specialybinių žinių. Gaila, vis dar yra dėstytojų, kurie vertina pagal tai, ar tu mergina, ar vaikinas bei pagal kitus juokingus kriterijus ar laiko savo Dievu (kalbu apie kitus universitetus ir savo draugų patirtį juose). Taip pat gaila žmonių, kuriems universitetas yra "lygis", o kolegija ar prof. mokykla "gėda". Žiūrėkite į tai, ką jums duos mokymo įstaiga ir ką galėsite veikti ją baigę, o ne į įstaigos pavadinimą. Čia labai plati tema, bet kalbu apie kūrybiškumą, tad pasidomėkite prieš stojant, ar universitetas jums padės ugdyti kūrybiškumą ir jo nenumarins ir ar iš vis jūs norite studijuoti iškart baigę mokyklą. Dabar galima labai lengvai rasti žmonių, baigusių įvairias specialybes ir įstaigas, kurių galima klausti apie ten esančią mokymosi sistemą ir kitus jums aktualius klausimus - internetas visagalis.

Darbas.

Čia jau prasideda tikrų tikriausia kūryba ir savo kūrybiškumo panaudojimas. Situacijų - begalės, darbdavių - dar didesnė galybė, kiekvieni jų su savais minusais ir pliusais ir jeigu tėvai, darželis ir mokymo įstaigos kūrybiškumo nenužudė, įsitvirtinti bus žymiai lengviau, todėl apie kūrybiškumą darbe nenoriu kalbėti. Vargu, ar tai yra vieta, pradėti vystyti kūrybiškumą. Laikas tam buvo skirtas žymiai anksčiau, nors jei labai nori, įmanoma viskas. Viskas, kas buvo iki pradedant dirbti palyginus yra tik smagus gyvenimo tarpsnis ir jei jo neišnaudojote tinkamai, kabintis į gyvenimą patiems bus ypatingai sunku. Nuolat teks ieškoti įvairių sprendimo būdų, organizuoti savo laiką, įvertinti savo prioritetus ir daug daug dalykų, t.y. reikės būti kūrybiškam.

ingiltere.pro

Muzika.

Kodėl dabar grįžau prie jos? Baigiau muzikos mokyklą ir tai buvo dalykas, kurį norėjau mesti po 3 metų, tačiau ačiū tėvams, kad to padaryti neleido (kartais nereikia pasiduoti vaikų spaudimui ir užgaidoms). Jų pagrindinis motyvas, neleidžiantis mesti muzikos mokyklos buvo toks, jog pianinas buvo nepigus ir mesti muzikos mokyklą būtų neprotinga, pinigai būtų išmesti į balą. Man to ir užteko :) Beje, į muzikos mokyklą norėjau eiti aš pati, jokių būrelių lankyti tėvai neliepė, sesei taip pat.

Neabejoju, jog niekas nepaneigs, jog muzikos mokykla duoda tik teigiamo. Ir aš supratau, kodėl man ten nepatiko. Kai turi groti tai, kas liepiama (nors mano mokytoja man dažniausiai leisdavo pasirinkti pagal save, ačiū jai), tai malonumo nelabai yra. Grįžus namo dar groti po kelias valandas irgi anokia pramoga. Bet be šių pastangų nebūčiau galėjusi groti iš klausos to, kas man patinka, groti ir negalvoti apie nieką. Dabar grojimas man yra atsipalaidavimo būdas, galvos pravalymas, galų gale tam tikras išsilavinimas meno srityje. Na, ir kaip ne kartą esu sakiusi, man grojimas padėjo išsiugdyti valią, vaizdinę atmintį, ritmo pojūtį, šaltus nervus ir dar daug dalykų, apie kuriuos turbūt nesusimąstome. Tai ne tik klavišų spaudinėjimas, tai daug daugiau. Galų gale, groti dvi skirtingas melodijas skirtingu rimtu abejomis rankomis, spaudžiant pedalą, yra tikras multitaskingas, kaip sako A.Jagelavičiūtė :) Kalbu apie muziką, bet kiekviena meno rūšis duoda savų pliusų.

Ne veltui mano bakalauro tema buvo "Muzikos namai". Buvo ypatingai malonu dirbti ties sritimis, kurios man artimos ir pritaikyti tai interjero dizaine. Kam aš tai rašau? Buvau surinkusi įdomios medžiagos apie muzikos poveikį, kas verčia tikėti, jog muzika yra dar vienas raktas į kūrybiškumą. Vienas tyrimas mane nustebino.

justluxe.com

„Grupė jaunų psichologų ir fizikų Jekaterinburge įrodė, kad kai kurių žymių estrados solistų kūriniai veikia panašiai kaip narkotikai, žalodami nervų sistemą“. (J. G.Mačiulskienė, 2005).
Šiandienos mokslininkai stebėjimais ir bandymais įrodė, jog darni, skambi vadinamoji klasikinė bei liaudies muzika gerina virškinimą, malšina skausmus, gydo širdies bei dvasios (psichines) ligas. Tačiau pastaruoju metu kuriama daug tokių sąskambių, kurie ardo, griauna sveikatą, gniuždo ir žlugdo žmogų, jo asmenybę ir dvasią. Triukšminga, rėkli dabartinė pramogų muzika skatina vadinamųjų nepakeliamos įtampos (streso) hormonų gamybą. Jų veikiamas žmogus užmiršta, ką patyręs ar mokęsis, ilgainiui ima darytis piktas, irzlus ir žiaurus, gerokai sumenksta jo atmintis, vaizduotė, proto pajėgumas. Pavyzdžiui vienas „AC/DC“ gerbėjas, kurį laiką
be perstojo klausęsis šio ansamblio dainos „Pragaro varpas“, siautulio pagautas nušovė 16 žmonių. Kita „AC/DC“ daina „Kelias į pragarą“ taip pat sukėlė nemaža beprasmiškų žmogžudysčių. Keletas „Black Sabat“ gerbėjų, paveikti beprotiško jų džeržgesio, nusižudė. Šaltinis.

Pamenu ir kitą tyrimą, kai mėgintuvėliuose buvo auginami trys daigai. Tas daigas, kuris augo skambant klasikinei muzikai, užaugo greičiausiai. Tai ypač svarbus faktas, įrodantis muzikos reikšmę, nes tą patį galima pritaikyti ir žmogui, tik augimas vyksta jo viduje.

Aš, žinoma, neteigiu, kad netinkama muzika skatina žmogų žudyti ir pan., bet muzika tikrai turi poveikį žmogaus asmenybei. Kuo tai susiję su kūrybiškumu?

"Muzikos suvokimas jos klausantis yra sudėtingesnis už kitų menų suvokimą dar ir dėl to, kad ji judantis reiškinys, sustoti prie kurių nors skambančio muzikos kūrinio elementų, įsigilinti, pakartoti, kaip skaitant knygą ar žiūrint paveikslą nėra kada." Šaltinis.

Ką tai reiškia, paprastais žodžiais tariant? Jei moki klausytis muzikos, moki įsiklausyti ir interpretuoti, gyveni kūrybiškai. Galų gale, muzika kai kuriems padeda mokytis, dirbti, su muzika linksmiau tvarkytis namus, kai kada muzika įkvepia įvairiems darbams. Muzika yra galingas įrankis, tuo net neabejoju ir galėčiau ilgai kalbėti ta tema, bet tema juk ne apie tai :)

Išvados

• Kūrybiškumas nėra tik įgimtas. Jį galima ugdyti (arba neleisti jam augti).
• Kūrybingas gali būti bet kas ir tai nesusiję tik su menais.
• Kūrybiškumui didžiulę įtaką daro tėvai, visuomenė, mokymo įstaigos, galų gale valstybė ir netgi muzika.
• Motyvacija yra vienas iš labiausiai veikiančių kūrybiškumą veiksnių ir pati svarbiausia yra vidinė motyvacija, kai kurti skatina poreikis, kuris nepriklauso nuo materialinio atlygio ar išsakytos nuomonės.

Visiems skaitantiems linkiu išlikti kūrybiškais, o jei tokie nesate, tuojau pat imtis priemonių atrasti savyje kūrybiškumą ir jį ugdyti. Žinau, kad yra netgi tokių specialistų (dabar nepasakysiu pavadinimo), kurie padeda kiekvienam atrasti savyje kūrybiškumo ir jį auginti. Būtų įdomu sulaukti nuomonių apie kūrybiškumą, patirčių iš vaikystės, mokyklos laikų: ar turėjote galimybes turėti savo nuomonę, priimti sprendimus ir būti kūrybiškais?

Auginkite savo kūrybiškumą!

ofuss.se