Kodėl lietuviai taip nemėgsta spalvų?

Labai clickbait'inė antraštė, bet šitą klausimą karts nuo karto gaunu iš žmonių, dievinančių spalvas. Pabandysiu argumentuotai atsakyti, kodėl gi dažnas lietuviškas interjeras turi baltą-pilką spalvų paletę ir kas už to slypi.

Iš pradžių, kažkelintą šimtą kartų pasikartosiu, jog esu už tai, kad žmonės gyventų taip, kaip nori. Dažniausiai mes instinktyviai jaučiam, kuris variantas mielesnis - ar itin spalvingas, ar labiau achromatinis. Vieni tarp spalvų pasikrauna ir įsikvepia, kiti pavargsta ir susierzina. Vieniems mėlyna, geltona, raudona ir dar žalia viename kambaryje yra normalu ir gražu, kitam geltonas fotelis jau yra pakankamai ar net per daug. Ir su visais jais viskas yra gerai. Tiesiog turime skirtingus poreikius ir daugumai mielesnė ramesnė aplinka, jeigu žodį "ramu" įvardinčiau kaip ryškių spalvų nebuvimą ar labai mažą kiekį.

Būstas sau

Viena kategorija žmonių namus įsirenginėja taip, kad ateityje reiktų kuo mažiau keitimų ir remontų, tad labai atsakingai renkasi net ir mobilius baldus bei akesuarus. Jiems sunku rizikuoti su spalvomis, jas suderinti, tad nueina saugesniu keliu, kas nėra blogai. Ypač tai pastebima, jeigu tai pirmas būstas ir prieš tai buvo gyventa ar aplankyta mažas kiekis būstų. Su antru, trečiu ir taip toliau atsiranda daugiau laisvės, drąsos ir supratimo, kas patinka, o kas ne.

Kita kategorija nemato problemos po pusmečio ar metų pasikeisti tai, kas atsibodo ir pernelyg daug į tuos daiktus neinvestuoja, kad atsibodus ar susidėvėjus, nebūtų gaila pirkti naujų. Arba tiesiog labai puikiai jaučia, ko nori. Pasikartosiu, su abejais tipais viskas yra gerai. Tiesiog skiriasi mąstymas, patirtis ir poreikiai. Tad ir su spalvomis rizikuojama ir elgiamasi skirtingai.

Ta atsargesnė dalis žmonių didesniems plotams naudoja baltą, pilkus, rusvus atspalvius (sienoms, grindims, luboms, didesniems baldams), o spalvų įneša per tekstilę, aksesuarus, gal vieną kitą spalvingesnį kietajį ar minkštajį baldą. Spaudoje ir žiniasklaidoje matomi interjero dizainerių darbai dažniausiai nebūna iki galo apgyvendinti. Juose trūksta aksesuarų, asmeniškų daiktų, tad tikrai gali susidaryti įspūdis, jog spalvine prasme, interjerai gana vienodi. Reikia tai suprasti ir nepriimti visko, ką matote, kaip už gryną pinigą ir nekeičiamą faktą.

Taip pat dalis žmonių, net jei ir įsirenginėja būstą sau, tai daro su mintimi, jog gyvens čia laikinai (gal kokiems 5-10 metams, o ne visą gyvenimą) ir norės būstą nuomuoti ar parduoti, tad jei nesinori po to investuoti į atnaujinimą, laikomasi neutralumo. Kiti gyvena šia diena ir jiems neįdomu, kas bus po 10 metų. Visi esame skirtingi ir tuo žavūs :)

Būstas ne sau

Yra skirtumas, ar gyvename būste kasdien, ar apsistojame trumpam. Pastarieji, t.y., skirti trumpalaikei nuomai ar viešbučiai, dažniausiai įrengiami kuo įdomiau. Juk per atostogas norisi patirti naujų įspūdžių, pagyventi aplinkoje, kurioje kasdien negyventum. Ir kuo būstas įdomesnis, tuo daugiau dėmesio jis gauna, mat tokio būsto nuotraukomis norisi dalintis, nagrinėti ir apie jį pasakoti.

Tuo tarpu ten, kur gyvename kasdien, daugumai norisi pailsėti. Ypač, jei ten praleidžiama daug laiko, o ne tik grįžtama permiegoti. Tai daugumai poilsis siejasi su ramiomis spalvomis ar labai mažu kiekiu ryškesnių spalvų. Negalime teigti, kad tie žmonės nemėgsta spalvų, nes gal jie puikiai jaučiasi spalvingame ofise ar viešbučio kambaryje, t.y. kur būnama trumpą laiką, dirbama.

Kitas tipas - būstai pardavimui, ilgalaikei nuomai. Jie taip pat įrengiami taip, kad būtų kuo neutralesni ir patiktų kuo didesnei daliai žmonių. Taip bus didesnė tikimybė, jog juos nupirks ar išsinuomuos. Pavyzdžiui, kitose šalyse turėtumėte perdažyti sienas baltai prieš išsikraustydami iš buto. Lietuvoje taip pat perdažius sienas į neutralesnes spalvas, būstas nuperkamas greičiau ir už didesnę kainą.

Dažniausiai spaudoje ir viešoje erdvėje matome interjerus, kurie įrengti nuomai, pardavimui (o jie sudaro tikrai didelę dalį) ar dizainerių kurtus interjerus, kurie dažniausiai nėra iki galo išbaigti ir kurti žmonėms, kurie patys reikalauja ramios, neutralios aplinkos. Supraskite, jog paprasti žmonės (taip pavadinsiu tuos, kūrie įsirenginėjo interjerą sau) nemėgsta viešai rodytis. Ir jų yra daug. 

Natūralu, jog nematome didelės dalies interjerų ir iš to, ką matome, susidaro vaizdas, jog lietuviai spalvų nemėgsta. Tikiuosi, pavyko įrodyti, jog tos teiginys nėra iki galo teisingas ir labai priklauso ne tik nuo asmenybės, poreikių, bet ir nuo būsto tipo. O kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu? Kuriai daliai jūs priklausote? Pasisakykite komentaruose po straipsniu.