Evelinos šviesūs ir minimalistiniai namai su sūpynėmis

Jau tapo įprasta, jog savo pašnekovus randu per Instagram socialinį tinklą. Ne išimtis ir mano bendravardė Evelina, kurios interjero nuotraukos mane taip sužavėjo, jog nusprendžiau ją pakalbinti ir sužinoti jos požiūrį į interjerą.

Trumpai pristatyk save tiems, kurie apie tave nieko nežino.

Aš - Evelina, dirbu IT srityje, tačiau daug domiuosi dizainu bei menu. Aistra skandinaviškam dizainui bei minimalizmui motyvuoja nuolat domėtis naujais interjero projektais. Taip pat esu dviejų vaikų mama. Vyresnėlei Kotrynai beveik 4, o mažąjam Kasparui tik 7 mėnesiai. Šiuo metu su vyru ir prancūzų buldoge Luna gyvenam bute Užupyje. Daugiau nuotraukų iš mūsų gyvenimo yra mano Instagram paskyroje.

Kaip radai vietą savo būstui? Ar paieškos buvo ilgos? Kokius reikalavimus kėlei erdvei?

Naujos vietos nusprendėme dairytis, kai atsirado poreikis pirmagimei suteikti savo kampą. Puikiai žinodami savo gyvenimo būdą ieškojome didesnio buto miesto centre, tačiau ne pačiame šurmulyje (kad šurmulį norėdami galėtume pasiekti labai greitai, tačiau ilsėtis grįžtume į ramius namus). Pagrindiniai reikalavimai butui be jo lokacijos buvo – šviesumas, įdomumas ir mažaaukštė statyba. Mums kuo įdomiau, tuo geriau. Šį kartą paieškos nebuvo ilgos. Važiuodama apžiūrėti šio buto buvau skeptiškai nusiteikusi, tačiau įdomi erdvė ir šviesa papirko. Vaizduotė iškart pradėjo siūlyti įrengimo galimybes, todėl greitai ir apsisprendėme.

Ar namų interjerą kūrei pati? Jeigu taip, su kokiais sunkumais susidūrei? Kokie etapai patiko labiausiai?

Tai jau antras mūsų būstas, kurį įrenginėju pati, todėl drąsiai ėmiausi šios veiklos. Namus įrenginėjau sau ir savo šeimai, žinodama, kas mums reikalinga, patinka, gražu. Sunkumais galėčiau pavadinti tik nuolat vėluojančius ir nenuoširdžius statybininkus. O labiausiai patiko matyti, kaip realybe virsta tai, ką suplanavau.

Nesunku pastebėti, jog visuose kambariuose yra dideli langai, o svetainėje jie visai neuždengti. Ar dideli langai ir daug šviesos buvo vienas iš pagrindinių norų? Ar nesinori vakarais pasislėpti už užuolaidų?

Iš tikrųjų langai nėra dideli. Pirmame bute turėjom tikrai didelius - vitrininius langus. Bet kaip ir tuomet, taip ir dabar beveik niekada neužtraukinėdavome žaliuzių ar užuolaidų. Pavyzdį ėmėme iš vakarų šalių gyventojų, kurie irgi niekada nesislepia. Nemanau, kad kažką pas mus galima pamatyti, ką būtina būtų paslėpti – mes, kaip ir kiekviena šeima vakarieniaujame, bendraujame, žaidžiame su vaikais.

Priešais pro langus matome tris būstus. Juokaujame, kad akivaizdžiai matosi, kad pirmame ir trečiame gyvena lietuvių šeimos - jos visada aklinai visuose languose užsitraukę užuolaidas. Tuo tarpu antrame būste gyvena matyti ambasados darbuotojo šeima ir jų langai beveik visada neuždengti.

Kas tau yra namai, plačiąja prasme? Ko trūksta namuose?

Namai man tai mano šeima. Todėl nesu prisirišusi nei prie šios vietos, miesto ar šalies. Gražius namus galima susikurti ir Amsterdamo senamiestyje ir minimalistiniame Japonijos namuke. O sugalvoti, ko trūksta galima visada - galėtų ir vietos būti daugiau, ir didžiulė terasa, bet turėti viską iš karto būtų net neįdomu.

Ar šie namai yra tarpinė stotelė ar planuoji juose gyventi gana ilgai?

Esam jauna šeima, todėl sunku dar pasakyti kur ir kaip gyvensime. Bet kuriuo atveju, kartais pagalvoju, kad šiuose namuose visai smagu senatvėj būtų laukti anūkų sekmadienio pietums.

Kas suformavo tokį, sakyčiau, minimalistinį požiūrį į interjerą? Kur sėmeisi įkvėpimo?

Minimalizmas mūsų šeimoje reiškia, kad mes vengiame bet kokio nereikalingo pertekliaus. Mes stengiamės gerai apgalvoti kiekvieną pirkinį, turėti mažiau, tačiau geresnės kokybės daiktų. Taip pat mažiau daiktų reiškia ir mažiau priežiūros ir rūpesčių dėl jų. Natūralu, kad tai atsispindi ir interjere. Mane labiausiai įkvepia žmonės, sugebantys neapsikrauti daiktais, nevartojantys jų masiškai.

Namuose vyrauja ramios spalvos be ryškių spalvinių akcentų. Ar taip buvo daroma sąmoningai?

Yra nedidelė aibė spalvų, kurios man patinka labiausiai. Jos laikantis neblogai dera visi daiktai tarpusavy. Taip pat namuose noriu ramios, beveik zen aplinkos, be ryškių, konfliktuojančių spalvų.

Ar teiki pirmenybę naujiems/madingiems baldams ar derini seną ir naują?

Mėgstu derinti seną ir naują ir taip sukurti unikalią aplinką. Vien tik namus apkabinus moderniais šviestuvais, apstačius brangiais baldais jie netaps nei gražūs, nei jaukūs. Renkantis baldus užduodu klausimus - ar jie išliks ilgai, ar bus galima perduoti kitoms kartoms, ar jie rankų darbo ar istoriškai vertingi.

Kokie būtų tavo svajonių namai?

Neturiu vienos vizijos, kas man būtų svajonių namai. Galimybių yra daug ir jas visas norėtųsi išbandyti kažkuriame gyvenimo etape. Galėčiau paminėti keletą architektų, kurių stilius yra man labai artimas - Vincent Van Duysen, Luke McLaren, Robert Excell.

Vaikų kambaryje kaba sūpynės. Tai kiek neįprastas sprendimas butui. Ar tokį norą išreiškė vaikai ir ar jis pasiteisino?

Sūpynės yra ne tik vaikų kambaryje, bet ir gyvenamąjame kambaryje. Kabinti jas sufleravo aukštos lubos ir medinės sijos. Suptis mėgsta ne tik mūsų vaikai, bet ir mes patys. Tai dar vienas elementas namuose, parodantis, kad nesame sukaustyti kažkokių griežtų interjero taisyklių.

Ar kreiptumeisi į interjero dizainerį, jeigu turėtum tam visas galimybes? Kodėl?

Šiuo metu neįsivaizduoju, kodėl turėčiau perduoti savo namų aplinkos kūrimą svetimam žmogui. Tikrai kada nors ateityje norėčiau bendradarbiauti su labai geru architektu kuriant mūsų namą. Bet, manau, interjeras yra vienas iš darbų, kurį žmonės turėtų lavintis atlikti patys. Juk niekas geriau nežinos, kokiuose namuose jums geriausia. O visos tos interjero taisyklės, kurių rekomenduojama laikytis taip pat nesvarbios, jei projektuoji namus pagal savo poreikius. Vakarų šalyse žmonės įsigiję namus, juos įsirengia dažniausiai patys. Tam jiems užtenka išsilavinimo, estetikos suvokimo ir iš kartų į kartas perduodamų vertybių. Manau link to turėtume judėti ir mes.

Ačiū už pokalbį! Visos nuotraukos - pačios Evelinos.