Astos iš Saulėta virtuvė NAMAI

Asta Černė turbūt visiems žinoma, kaip maisto tinklaraščio Saulėta virtuvė autorė. Pagal kai kuriuos jos receptus, gaminu nuolat (ypač skani lašišos ir bulvių sriuba, vištienos ir ryžių troškinys su kokosų pienu) ir nuoširdžiai sveikinu su ką tik išleista kepinių knyga! Kadangi ją seniai stebiu ir Instagram kanale, galiu pridėti, jog ten rasite ir daug kelionių vaizdų bei maršrutų, nuoširdumo ir atvirumo. Tą patį gavau ir šiame interviu.

Asta, kas tau apskritai yra namai? Ar keitėsi požiūris į namus prasidėjus pandemijai?

Namai man yra vieta, į kurią gera sugrįžti, gera būti. Labai mėgstu keliones ir trumpus savaitgalio pabėgimus, tačiau pritariu posakiui, kad visur gerai, bet namai yra namai. Jaučiu juose ramybę, harmoniją, saugumą, dievinu savo mažas kasdienes rutinas.

Tiesą sakant, man visada patiko leisti laiką namuose, tad negalėčiau sakyti, kad atradau juos tik per pandemiją. Dar gerokai iki jos pradžios tiek dirbdavau, tiek didžiąją laiko dalį laiko leisdavau namie, tad tas karantino įneštas pokytis asmeniškai man nebuvo labai didelis ar juolab šokiruojantis.

Tiesa, būtent pandemijos metu keitėme savo namus – iš vienų jau buvome išsikraustę, o kitus dar tik pradėję įsirenginėti. Tad kaip tik tuo metu, kai visi leido laiką namuose, mes tų tikrų savų namų dar kurį laiką neturėjome :)

Tai pereikime prie naujų namų. Koks kotedžo dydis ir kiek laiko užtruko įrengimas?

Namo dydis 92 kv.m, o įrengimas užtruko nuo balandžio iki lapkričio.

Kadangi esi maisto tinklaraštininkė, turbūt viskas prasidėjo nuo virtuvės ir jai skyrei didžiausią dėmesį. Kokių reikalavimų turėjai virtuvei? Gal galėtum padetalizuoti savo pasirinkimus, kurie buvo svarbūs daug gaminančiam žmogui?

Nors esu maisto tinklaraštininkė ir gaminu tikrai labai daug, galiu atvirai prisipažinti – man pilnai pakanka paprasčiausios virtuvės. Nesu tikra, ar visada dideli reikalavimai pasiteisina kasdienybėje; galbūt kartais tai tėra gudrūs marketingo triukai, bandantys mus įtikinti, kad tik naujausi ir išmaniausi įrenginiai padės mums iškepti skaniausią pyragą :)

Mano virtuvė – tokia pati, kaip ir daugelis virtuvių. Dėliojant jos planą, norėjau, kad būtų ne tik graži, bet ir patogi, funkcionali. Kaip ir visur namuose, virtuvėje taip pat vertinu minimalizmą, tad jokių perteklinių įrankių ar įrangų neturiu. Buitinę techniką rinkomės pagal rekomendacijas, taip pat – pagal kainos ir kokybės santykį. Priešingai nei pirmuose namuose, šiuose įmontavome ir indaplovę; anksčiau jos neturėjau (dabar į tuos laikus, kai neturėjau, jau grįžti nenorėčiau :)). Orkaitę rinkomės su pridėtinių garų funkcija, nes atsisakėme mikrobangų krosnelės, taigi, planavome maistą šildyti orkaitėje, garuose. Realybė tokia, kad ilgainiui dažniau šildome puode ar keptuvėje ant kaitlentės :)

Štai garų surinkėjui turėjau reikalavimą, kad būtų galingas ir pakankamai tylus, nes virtuvė yra bendroje erdvėje su svetaine; nesinorėjo, kad garsas ar kvapai užgožtų svetainėje vykstantį gyvenimą.

Kalbant apie pačius virtuvės baldus, žinojau, kad noriu dviejų dalykų: pakabinamų spintelių iki pat lubų (viršutinėse lentynose mielai laikau daiktus, kurių prisireikia kartą ar du per metus) ir kuo daugiau stalčių. Daugiau – jokių stebuklų, bet ir be jų savo virtuvei priekaištų neturiu :)

Žinau, kad interjerą įsirengėte patys. Kas šiame procese labiausiai patiko, o kas buvo sunkiausia? Kviečiu išsiplėsti :)

Pačioje pradžioje man buvo sudėtinga įsivaizduoti kelis žingsnius į priekį ir visumą, kuri susidėlios iš atskirų detalių, tiksliau – kokias detales reikėtų parinkti, kad toji visuma susidėliotų tokia, kokios norisi. Turbūt visi, kas kada nors bandė tobulus Pinterest paveikslėlius perkelti į realybę, puikiai žino – tai nėra taip lengva :) Spalvos, atspalviai, medžiagos, tekstūros, formos... Pasirinkimų begalė ir ne visada labiausiai patinkantys dera tarpusavyje.

Kita vertus, buvo dalykų, kuriuos aiškiai žinojome nuo pat pradžių: kad norime baltos virtuvės, šviesių sienų, užuolaidų ant langų, medinių laiptų pakopų, o po laiptais – talpių uždarų spintų. Aš dar labai norėjau ir valgomojo stalo, bet čia ištiko kitas iššūkis – kaip viską sutalpinti ribotame plote? Gal ir būtų buvę įmanoma, bet tektų paaukoti labai malonų erdvės pojūtį. Likome prie virtuvės pusbario, kurio mums trims puikiausiai pakanka, o kai į namus suguža daugiau žmonių, pasitelkiame kūrybinius sprendimus :) Juk galų gale, žmonės yra kur kas svarbiau nei baldai.

Žvelgiant atgal į visą įsirengimo procesą, man atrodo, kad viskas mums sekėsi lengvai, gražiai ir sklandžiai. Turėjome vieningą viziją, daugeliu klausimų sutarėme be didelių ginčų. Vyras labiau rūpinosi techniniais klausimais, aš – vizualiu įgyvendinimu. Kai mano vizualūs įsivaizdavimai kirsdavosi su techniniu įgyvendinimu, prasidėdavo derybos :)

Turbūt ilgiausią diskusiją turėjome dėl svetainės lubų. Mūsų namai – su antresoliniu antru aukštu, taigi, virš svetainės lubos yra itin aukštos, šlaitinės, su balkiais. Iš pradžių labai norėjau tas lubas iškalti medinėmis lentelėmis. Vėl gi, Pinterest’o pamėtėta idėja :) Dabar, jau pagyvenusi kurį laiką, pilnai suprantu, kad gana tamsios lubos būtų sumažinusios erdvę, pakeitę patį erdvės pojūtį, be to, žvelgiant iš praktinės pusės – tarpelius tarp lentelių vargiai būtų įmanoma prižiūrėti, išvalyti.

Kai kuriuos sprendimus, kurie, rodos, galėjo pareikalauti daug laiko, priėmėme itin greitai. Pavyzdžiui, grindų dangą išsirinkome per pirmą apsilankymą salone, vonios kambario plyteles, sienų dažus – taip pat. Net dėl virtuvės stalviršio persigalvojau tik vienąkart :)

Manau, kad labai išlaisvino mano pačios sąmoningas sprendimas kuriant namus atsisakyti perfekcionizmo. Pasakiau sau, kad nieko tokio, jei kažkur suklysiu, jei kažką vėliau norėsis pakeisti. Smulkmenų nesureikšminimas leido kurti namus labiau atsipalaidavus, o tai savaime visame procese dovanojo daugiau džiaugsmo, lengvumo.

Kaip sugalvojai, kokia bus interjero stilistika, spalvos? Iš kur sėmeisi įkvėpimo? Ar buvo sunku priimti sprendimus?

Jaučiau ir žinojau, kad namuose noriu ramių, žemiškų spalvų. Nors į ryškių spalvų interjerus man gražu pažiūrėti kataloguose ar kitų žmonių namuose, pati nuo jų gana greitai pavargstu. Esu didelė kalnų, miškų, gamtos mylėtoja, tad ir namų spalvas rinkausi iš gamtos: žalią ir ją papildančias pilką, baltą, rusvą.

Vis dar likęs vienas antrus metus atidėliojamas žingsnis – ant sienų pakabinti kalnų nuotraukas iš mūsų kelionių; manau, kad jos dailiai papildys interjerą.

Gyvenate 2 aukštų name. Kokius privalumus/trūkumus tame įžvelgi?

Man patinka, kaip aiškiai du aukštai atskiria erdves. Pirmajame aukšte vyksta gyvenimas (dirbame, valgome, žaidžiame, žiūrime filmus), antrajame – miegame. Esu girdėjusi žmones sakant, kad juos vargina tas nuolatinis vaikščiojimas tarp dviejų aukščių, bet aš pati to nepastebiu. Priešingai, ryte pabudę, nusiprausę, apsirengę ir pakloję lovas, mes nusileidžiame į pirmą aukštą, kur tęsiasi likusi diena.

Vienintelis niuansas, kuris tikrai nėra patogus gyvenant dviejų aukštų name, tai grindų siurbimas. Turime gerą, puikiai savo darbą atliekantį dulkių siurblį, bet jis yra laidinis – neslėpsiu, kartais tikrai pakeiksnoju siurbiamus laiptus :) Bet net ir tai didelių, reikšmingų problemų nesudaro; dėl tvarkingų namų jausmo verta pasistengti :)

Kiek svarbu buvo turėti atskirą darbo kambarį? Kokie reikalavimai buvo šiai erdvei?

Tai buvo itin svarbu – atskira erdvė darbo kambariui buvo vienas iš dviejų pagrindinių motyvų keisti gyvenamąjį būstą. Kadangi dirbu savarankiškai, iš namų, o dar esu šiek tiek linkusi į darboholizmą, kartais man tampa labai sunku atskirti, kur yra riba tarp darbo ir poilsio laiko bei erdvės. Anksčiau, ankstesniuose namuose, mano darbo stalas stovėjo svetainėje, šalia sofos. Būdavo, gaunu elektroninį laišką devintą valandą vakaro – nuo sofos, ant kurios sėdžiu, darbo stalas ir kompiuteris ranka pasiekiamas. Kaip gi neperskaityti? Kaip neatsakyti? Vienu metu buvau taip stipriai pametusi darbo ir poilsio balansą, kad tai turėjo didelę įtaką mano emocinei sveikatai. Turėjau rasti būdą atskirti erdves – turėti duris, kurias vakare galiu uždaryti, o ryte ir vėl atidaryti. Gal ir ne visada tai pavyksta taip gerai, kaip norėčiau, bet esu tikra, kad atskiro darbo kambario įrengimas namuose turėjo visapusiškai teigiamą įtaką mano ir mano šeimos gerovei :)

Kadangi mano darbą daugiausiai sudaro fotografija ir tekstų rašymas, reikalavimai darbo kambariui buvo labai aiškūs: pakankamai erdvus, šviesus, jaukus, su didžiule spinta visiems fotosesijų rekvizitams, su darbo stalu kompiuteriui.

Ar esu teisi sakydama, jog tavo namuose yra tik tai, ko reikia ir nemėgsti apsikrauti papildomomis detalėmis?

Visiškai! Kuo mažiau daiktų – tuo daugiau erdvės kvėpuoti, tuo lengviau namuose palaikyti tvarką. Kita vertus, maži mieli daikteliai tikrai kuria jaukumą, o kai kurie iš jų dar turi ir emocinę vertę. Tokių tikrai yra ir mūsų namuose, tačiau kiekvienas jų turi savo vietą.

Tavo namai visada atrodo labai tvarkingi! Kaip palaikai tvarką? Kokia tvarkymosi rutina?

Čia turbūt būtų galima puikiai pratęsti atsakymą į ankstesnį klausimą, nes ši filosofija tikrai padeda palaikyti tvarką: kuo mažiau daiktų namuose, o visi esantys – savo vietoje :) Kai daiktai turi aiškias savo vietas, lengva juos, net ir pasklidusius po namus, į jas sugrąžinti.

Kitas dalykas, kuris tikrai padeda palaikyti tvarką, yra pats tvarkymasis. Neturiu tam dedikuotų atskirų dienų – po truputį tvarkausi nuolat. Jei esu vonioje, nuvalau veidrodį ir spintelę. Kol gaminu ką nors virtuvėje, šluostele nuvalau pirštų antspaudus nuo spintelių. Kiekvieną gaminant panaudotą indą iškart dedu į indaplovę, o ne kaupiu kriauklėje. Nusivilktus drabužius iškart dedu į spintą ar skalbinių krepšį, o ne pakabinu kur nors ant kėdės pakeliui :) Pastebėjusi šiukšlelę ant grindų, pakeliu ir išmetu ją iškart. Toks tvarkymasis pakeliui tampa nepastebimu įpročiu, o ir namai savaitės bėgyje nesusikuičia tiek, kad savaitgalį tektų imtis didelės generalinės tvarkos.

Ar yra kas nors, ką dabar norėtųsi pakeisti/daryti kitaip?

Kiekvieną kartą, tvarkydama namus, pagalvoju, kad gal nebesirinkčiau baltų durų ir grindjuosčių, nes puikiai prisimenu, kiek kartų lengviau buvo prižiūrėti medžio spalvos. Kita vertus, kai namai jau sutvarkyti, man ir vėl patinka viskas būtent taip, kaip yra :)

Taip pat, tikrai nepraktiškas sprendimas buvo ant aukštųjų lubų balkių pakabinti šviestuvus, kuriuos pasiekti ir nuvalyti dulkes – itin sudėtinga. Sieninius šviestuvus būtų kur kas lengviau prižiūrėti. Nors kartais su vyru juokiamės, kad tuos ryškesnius šviestuvus mes išvis menkai naudojame. Vakarais mėgstame švelnią, blausią šviesą, tad dažniausiai užsidegame LED juostelę po laiptų turėklu, arba – LED juostelę po pakabinamomis virtuvės spintelėmis.

Nepaisant šių poros smulkmenų, manau, kad pavyko susikurti namus tokius, kuriuose mums gera gyventi. Nesijaučiame pridarę didelių klaidų, tad ir dalykų, kuriuos keistume, beveik nėra :)

Klausimas, kurio visų visada paklausiu - kas namams suteikia jaukumo?

Begalė mažų dalykų! Pro langą šviečianti saulė, į langus barbenantys lietaus lašai,kavos ir pyragų kvapas, minkštos šlepetės, žvakės, knygos, pledukai. O labiausiai – žmonės, kurie namuose gyvena darnoje ir meilėje :)

Paprašiau Astos surašyti, kas iš kur pirkta/gaminta. 

• Virtuvė – „TG Baldai“
• Baro kėdės –„Jysk“
• Kavos aparatas – „Kitchen Aid“
• Sofa – Sofatix.lt by Balticsofa
• Užuolaidos – „Mijola“
• Svetainės staliukas – sofalovakedestalas.lt
• Svetainės kilimas – „IKEA“
• Knygų lentynos svetainėje – „Jysk“
• Darbo stalas, kėdė – „Jysk“
• Darbo stalo šviestuvas – „IKEA“
• Vežimėlis ant ratukų, lentynos prie darbo stalo –„IKEA“
• Miegamojo lovos, spintelės prie lovos – „IKEA“
• Spintos, įmontuojamos spintos, TV spintelė – individualūs užsakymai pas baldininką
• Lentučių sienos – gaminome patys
• Laiptai – gaminome patys
• Fikusas – „Depo“
• Strelicija – „Žalia stotelė“
• Molio tinko siena darbo kambaryje – „Mr. Clay“
• Paveikslas-žemėlapis – „Trip Map“.

Labai dėkoju Astai už skirtą laiką!

Pirmoji Astos nuotrauka - fotografė Greta Juodžiukynaitė / SESĖ SAULĖ. 
Visos kitos nuotraukos pačios Astos.